Kai mielasis slėnis aplink mane prisipildo garų, o vidurdienio saulė plaka į nepralaužiamo mano medžių lapijos viršūnę ir tik keli paklydę spinduliai prasiskverbia į vidinę šventovę, aš išsitiesiu aukštoje žolėje prie čiurlenančio upelio; ir, gulėdamas arti žemės, pastebiu tūkstančius man nežinomų augalų; kai girdžiu tą mažojo pasaulio dūzgimą tarp stiebelių ir imu pažinti nesuskaičiuojamas, neapsakomų pavidalų vabzdžių ir musių formas, tuomet pajuntu Visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą, buvimą ir to visuotinio meilės alsavimo dvelksmą, kuris mus neša ir palaiko, kai jis plazdena aplink mus amžinos palaimos erdvėje; ir tuomet, bičiuli, kai tamsa apdengia mano akis, o dangus ir žemė, regis, apsigyvena mano sieloje ir sugeria visas jos galias, kaip mylimosios pavidalas, tada dažnai su ilgesiu pagalvoju: o, kad tik galėčiau aprašyti šias vizijas, kad tik galėčiau popieriuje įspausti visa, kas manyje taip gyva, taip pilna ir šilta, jog tai taptų mano sielos veidrodžiu, kaip mano siela yra begalinio Dievo veidrodis!
O mano drauge, bet tai per daug mano jėgoms – palūžtu nuo šių reginių didybės naštos! Nuostabi ramybė užvaldė visą mano sielą, kaip šios švelnios pavasario ryto valandos, kuriomis mėgaujuosi visa širdimi. Esu vienas ir jaučiu egzistavimo žavesį šioje vietoje, kuri sukurta tokių kaip manoji sielų palaimai.
Esu toks laimingas, brangusis drauge, taip paskendęs nuostabiame ramaus buvimo jausme, kad apleidžiu savo talentus. Šią akimirką būčiau nepajėgus nubrėžti nė vieno brūkšnio; ir vis dėlto jaučiu, kad dar niekada nebuvau didesnis menininkas nei dabar.
Kai mielasis slėnis aplink mane prisipildo garų, o vidurdienio saulė plaka į nepralaužiamo mano medžių lapijos viršūnę ir tik keli paklydę spinduliai prasiskverbia į vidinę šventovę, aš išsitiesiu aukštoje žolėje prie čiurlenančio upelio; ir, gulėdamas arti žemės, pastebiu tūkstančius man nežinomų augalų; kai girdžiu tą mažojo pasaulio dūzgimą tarp stiebelių ir imu pažinti nesuskaičiuojamas, neapsakomų pavidalų vabzdžių ir musių formas, tuomet pajuntu Visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo paveikslą, buvimą ir to visuotinio meilės alsavimo dvelksmą, kuris mus neša ir palaiko, kai jis plazdena aplink mus amžinos palaimos erdvėje; ir tuomet, bičiuli, kai tamsa apdengia mano akis, o dangus ir žemė, regis, apsigyvena mano sieloje ir sugeria visas jos galias, kaip mylimosios pavidalas, tada dažnai su ilgesiu pagalvoju: o, kad tik galėčiau aprašyti šias vizijas, kad tik galėčiau popieriuje įspausti visa, kas manyje taip gyva, taip pilna ir šilta
PALIKTI KOMENTARĄ